Bendros žinios
Pirkimas
Laikymas
Maitinimas
Dauginimas
Atspalviai
Ligos ir gydymas
Įdomus stebėjimai
Šinšilų apžiūrėjimas
Genetinis kalkuliatorius
Ką daryti, jei šinšilos tarpu-savyje nesutaria?
Dresavimas

 

Kūno ilgis
iki 40 cm.
Uodegos ilgis
iki 15 cm.
Kūno temperatūra
38 – 39°C
Pulsas
100 – 130 kartų/min.

Svoris: patelė
patinėlis

500 – 800g.
500 – 700g.

Kvėpavimo dažnumas
70 – 90 įkvėpimų/min.
Subrendimas
7 – 8 mėn.
Neštumo periodas
105 – 115 dienų
Jauniklių skaičius vadoje
1 – 3, retai iki 6
Jaunikliai atskiriami nuo tėvų
6 – 8 sav.
Jauniklių svoris
30 – 55g.
4 – ių sav. jauniklių svoris
90 – 170g.
8 – ių sav. jauniklių svoris
165 – 250g.
Per dieną išgeria vandens
5 – 15 ml.

Rujoja
Rujos trukmė

kas 30 – 50 dienų
3 – 5 dienų

Išmatos tamsiai rudos spalvos
5 – 13 mm. ilgio
Šlapimo išskiria per dieną
4 – 12 ml.
Vidutinė gyvenimo trukmė
nuo 10 iki 20 metų
Optimali oro temperatūra
18-20°C
Optimali oro dregmė
55 - 65 %

Šinšila – tai gyvūnas, panašus į triušį ir voveraitę. Šinšilų, kaip ir triušių, labai stiprios užpakalinės kojos. Jos lengvai gali keisti savo kryptį, 180 laipsnių atsispyrusios nuo durų, sienos ir t. t. Priekinės kojos, palyginus su užpakalinėmis – trumpos, bet griebenčios. Jos lengvai jomis laiko granulės, šieną, skanumynus... Šinšilos turi labai ilgą, gražią, pasiputusią, sudarančią apie pusę kūno ilgio uodegą. Vidutinis šinšilų svoris apie 500 – 700 gramų. Pateles visada stambesnės už patinėlius. Ausys stačios, 4 – 6 cm ilgio. Šinšilos turi labai gerai išvystytus 8 – 10 cm ilgio ūsus – vibratorius, kurie padeda joms rasti maisto tamsoje, orientuotis, judant tamsiais, siaurais uolų plyšiais.

Šinšilos, kaip ir daugelis kitų graužikų – naktiniai gyvūnai. Dieną jos miega, o naktį prasideda aktyvus gyvenimas. Šinšilos yra kilusios iš Pietų Amerikos. Gamtoje šie graužikai gyvena Čilės, Peru, Bolivijos kalnuotose vietovėse, 5000 metrų virš jūros lygio aukštyje. Slėpiasi jos uolose, nes ten visada vėsu. Jos lengvai gali pralįsti pro siaurus plyšius kalnuose, ju skeletas susispaudžia ne horizontaliai, o vertikaliai – iš šonų. Žmonės, kurie niekada nelaikė šinšilų, iš pradžių nustebdavo, kaip toks nemažas žverelis pralenda pro penkių centimetrų plyšį. Dėl gerai išsivysčiusių smegenėlų (smegenų dalis, kuri koordinuoja judejimą ir pusiausvyrą) žvėreliai sėkmingai juda uolose.

Šinšilos labai vertinamos dėl tankaus kailio. Viename kvadratiniame centimetre yra daugiau negu 25 tūks. plaukelių, t.y., 2 – 3 kartus daugiau negu kitų gyvūnų. Plaukelial lengvai banguoti – 2,5 – 3 cm. ilgio. Kiekvienas plaukelis yra trijų atspalvių: prie pat odos – pilkas sluoksnis, kuris sudaro apie pusę plauko ilgio; virš šito sluoksnio – 3 mm. ilgio balta juosta; išorinis sluoksnis juodas. Patelių ir patinėlių kailio spalva nesiskiria. Šinšilų oda labai minkšta ir stipri, todėl jų kailis labai lengvas, purus. Šis kailis padeda gyvūnėliams prisitaikyti prie pačių atšiauriausių gyvenimo sąlygų kalnuose, kur yra labai aukšta temperatūra ir žemės drebėjimai. Jeigu šinšiloms gresia pavojus, pasigirsta garsai, kuriuos jos sukelia, belsdamos dantimis arba rėkdamos. Netikėtai sugautas ar išgąsdintas žvėrelis dažnai skleidžia kvapą, panašų į kepamų migdolų. Patyrusi stresą šinšila gali pradėti plikti. Kartais būna taip, kad šeimininkas mėgina paimti žvėrelį į rankas, tada šinšila gali apšlapinti jį, žvėrelis atsistoja ant užpakalinių kojų ir šlapinasi jūsų kryptimi. Taip daro tos šinšilos, kurios buvo neseniai nupirktos ir joms dar nepraėjo stresas po atgabenimo į naują vietą. Mėgėjų šinšilos aktyvios, bet ne piktos, o fermose auginamos bailios ir agresyvios, nes ten su jomis niekas nebendrauja, neima ant rankų, nežaidžia ir neglosto. Tačiau tai būna tik tol, kol su gyvūnais pradedama bendrauti. Žvėrelis pradeda priprasti – eina prie rankų, leidžiasi glostomas. Tačiau, norint prisijaukinti žvėrelį, reikia daug dirbti. Laikui bėgant, jų charakteris keičiasi – jos tampa labai draugiškos.

Šinšilos gali gintis dantimis. Jų kandimas nepavojingas, bet skaudus ir gilus. Supykinta ar išgąsdinta šinšila leidžia pavojaus signalus, panašius į trūkčiojantį švilpimą – “ia – ia –ia”. Tokius pat garsus žvėreliai gali leisti, jeigu jaučia pavojų ir skausmą.

Žvėrelius reikia čiupti tik toje vietoje, kur prie kūno prasideda uodega. Į tai reikia atkreipti dėmesį visiems, kurie pradeda auginti šinšilas.

Šinšilos maudosi kiekvieną dieną vulkaninėse dulkėse. Šios vonios padeda išlaikyti sveikatą ir gražų kailiuką. Tikras vulkanines dulkes gauti labai sunku, paprastai net neįmanoma. Bet parduotuvėse parduodama daug įvairios kokybės smėlio rūšių. Grybelio profilaktikai į smėlį ant peilio galiuko dedama truputį sieros ir gerai išmaišoma.

 

 

 

Visa pateikta medžiaga - asmeninė nuosavybė. Medžiagos naudojimas be tinklalapio savininko sutikimo laikomas vagyste.

All rights reserved by antenka

 


| Pradinė | Literatūra | Foto, video, garsai... | Forumas | Šinšilų pardavimas | Apie mus | Nuorodos |
Bendros žinios apie šinšilas